Lietuvos (Lituae) vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analų 1009 m. kovo 9 d. įraše apie šv. Brunono žūtį. Tą pačią žinią (tik neminėdamas Lietuvos vardo) Titmaras Merzeburgietis datuoja 1009 m. vasario 14 d. Pastaroji data patikimesnė, nes Titmaras buvo Brunono giminaitis ir bendramokslis, bendravo su jo tėvu ir greičiausiai būtent jis parašė neišlikusią “Brunono darbų knygą”.
Informacija apie Brunono žuvimą Lietuvos, Prūsijos ir Rusijos pasienyje Vokietiją (Saksoniją) pasiekė per Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo dvarą. Boleslovas organizavo Brunono misiją į jotvingių žemes, o jai žlugus, išpirko Brunono palaikus. Tačiau tarp Lenkijos ir Vokietijos tuo metu vyko karas ir informacija iš Lenkijos, kaip manoma, galėjo pasiekti Vokietiją tik 1010 m., kai buvo surengtos taikos derybos su lenkais. Vokietijos karaliaus Henriko II vardu jas vedė Brunono giminaitis Valtredas. Be abejo, jis pasirūpino išsiklausinėti apie kankiniu tapusio savo giminaičio likimą.
paimta iš čia
